Tarptautiniai žmogaus teisių pritaikymo stebint pranešimus principai

Galutinė versija 2013 m. liepos 10 d.

Tobulėjant valstybės pranešimų stebėjimo technologijoms, valstybės neužtikrina, kad su pranešimų stebėjimu susiję įstatymai ir nuostatai atitiktų tarptautines žmogaus teises ir atitinkamai saugotų teisę į privatumą ir išraiškos laisvę. Šiame dokumente bandoma paaiškinti, kaip tarptautinės žmogaus teisės taikomos dabartinėje skaitmeninėje aplinkoje, konkrečiai atsižvelgiant į didėjantį pranešimų stebėjimo technologijų ir strategijų skaičių bei jų pokyčius. Šie principai gali būti piliečių bendruomenės grupių, pramonės, valstybių ir kt. pagrindas įvertinant, ar dabartiniai arba siūlomi stebėjimo įstatymai ir praktika atitinka žmogaus teises.

Šie principai sudaryti konsultuojantis su viso pasaulio piliečių bendruomenės grupėmis, pramonės ir tarptautiniais pranešimų stebėjimo įstatymų, politikos ir technologijų ekspertais.

Įžanga

Privatumas yra pagrindinė žmogaus teisė ir esminis demokratinės visuomenės bruožas. Privatumas yra žmogaus orumo pagrindas ir jis sutvirtina kitas teises, pvz., teisę į išraiškos laisvę ir informaciją bei susivienijimų laisvę, ir jis nustatomas pagal tarptautinius žmogaus teisių įstatymus.[1] Teisę į privatumą apribojanti veikla, įskaitant pranešimų stebėjimą, gali būti pateisinta tik tuo atveju, kai ji nurodyta pagal įstatymą, ją būtina vykdyti norint pasiekti teisėtą tikslą ir ji atitinka siekiamą tikslą.[2]

Iki to laiko, kai internetas pradėtas naudoti viešai, nustatyti teisiniai principai ir logistiniai sunkumai, būdingi stebint pranešimus, nustatė valstybės pranešimų stebėjimo apribojimus. Per paskutinius dešimtmečius tie logistiniai stebėjimo apribojimai sumažėjo ir tapo neaišku, kaip teisiniai principai taikomi naujų technologijų kontekste. Dėl staiga padidėjusio skaitmeninių pranešimų turinio ir informacijos apie pranešimus ar „pranešimų metaduomenų“ (informacijos apie individualaus asmens pranešimus ar elektroninių įrenginių naudojimą) kiekio, sumažėjusių mokesčių už didelių duomenų rinkinių saugojimą ir išgavimą bei asmeninio turinio teikimo per trečiosios šalies paslaugų teikėjus valstybės stebėjimo mastai pasiekė neregėtą lygį.[3] Tuo tarpu esamų žmogaus teisių įstatymo koncepcija nepasikeitė, kad atitiktų šiuolaikines besikeičiančias valstybės pranešimų stebėjimo galimybes, valstybės sugebėjimą derinti ir tvarkyti informaciją, gautą taikant skirtingas stebėjimo strategijas, ar padidėjusį galimos pasiekti informacijos slaptumo lygį.

Valstybės poreikis pasiekti pranešimų turinį ir metaduomenis didėja nesuvokiamu mastu ir šiam reiškiniui neskiriama pakankamai dėmesio.[4] Kai pranešimų duomenys yra pasiekiami ir išanalizuojami, pagal juos galima gauti informacijos apie individualaus asmens gyvenimą, įskaitant sveikatos būklę, politines ir religines pažiūras, santykius, sąveikas ir pomėgius, atskleidžiant daugiau išsamios informacijos nei jos galima būtų išgauti iš pranešimų turinio.[5] Nepaisant didžiulės kišimosi į individualaus asmens gyvenimą grėsmės ir poveikio politinėms ir kitoms sąsajoms, teisėsaugos institucijos ir politika menkai saugo pranešimų metaduomenis ir nustato nepakankamus apribojimus, kaip juos gali naudoti institucijos, įskaitant, kaip jie išgaunami, bendrinami ir išlaikomi.

Kad valstybės iš tikrųjų vykdytų savo su pranešimais susijusius įsipareigojimus pagal tarptautines žmogaus teises, jos turi laikytis toliau pateiktų principų. Šie principai taikomi stebint valstybės piliečius jos teritorijoje bei stebint kitus asmenis už valstybės ribų. Principai taip pat taikomi neatsižvelgiant į stebėjimo tikslą – laikantis įstatymų, nacionalinio saugumo ar bet kokiais kitais taisyklėse numatytais tikslais. Taip pat jie gali būti taikomi pagal valstybės įsipareigojimą gerbti ir vykdyti individualaus asmens teises bei apsaugoti asmens teises nuo nevalstybinių nusikaltimų vykdytojų, įskaitant įmones, piktnaudžiavimo.[6] Privatusis sektorius taip pat turi atsižvelgti į žmogaus teises įgalindamas ir teikdamas pranešimus ir, jei būtina, bendradarbiaudamas su valstybe vykdant stebėjimą, ypač atsižvelgiant į svarbų jo vaidmenį kuriant, vystant ir platinant technologijas. Be to, čia pateiktų principų apimtį riboja valstybės įsipareigojimai.

Besikeičiančios technologijos ir apibūdinimai

„Pranešimų stebėjimas“ šiuolaikinėje aplinkoje apima informacijos stebėjimą, perėmimą, rinkimą, analizavimą, naudojimą, išsaugojimą, nepagrįstą kišimąsi į ją ir prieigą prie informacijos, kuri apima, atspindi, apibūdina asmens pranešimus praeityje, dabartyje ar ateityje. „Pranešimai“ apima veiklą, sąveikas ir operacijas, atliktas naudojant elektronines priemones, pvz., pranešimų turinį, pranešimų šalių tapatybę, vietovės stebėjimo informaciją, įskaitant IP adresus, pranešimų naudojimo laiką ir trukmę, bei naudotos pranešimų įrangos identifikatorius.

Įprastai įsibrovimo stebint pranešimus lygis įvertinamas pagal dirbtines ir nustatytas kategorijas. Esamoje teisinėje sistemoje skiriamas „turinys“ ar „ne turinys“, „prenumeratoriaus informacija“ arba „metaduomenys“, išsaugoti duomenys arba laikini duomenys, namuose saugomi duomenys arba duomenys, priklausantys trečiosios šalies paslaugų teikėjui.[7] Tačiau šios kategorijos nebetinka vertinant įsikišimo į individualių asmenų privačius gyvenimus ir santykius stebint pranešimus lygį. Nors ilgą laiką buvo nutarta, kad pranešimų turinys turi būti ypač saugomas pagal įstatymą, nes jame gali būti delikačios informacijos, dabar aišku, kad kita stebint pranešimus gaunama informacija (metaduomenys ir kitos ne turinio duomenų formos) gali atskleisti dar daugiau apie asmenį nei pats turinys, ir todėl turi būti atitinkamai apsaugota. Šiandien visų šių tipų informacija (atskirai ar analizuojama bendrai) gali atskleisti asmens tapatybę, elgesį, sąsajas, fizinę ar sveikatos būklę, rasę, odos spalvą, seksualinę orientaciją, kilmę ar pažiūras arba leisti nustatyti asmens vietovę, judėjimą ar sąveikas laikui bėgant,[8] arba atsižvelgiant į visus pateiktoje vietovėje, įskaitant viešą renginį ar kitą politinį įvykį, esančius žmones. Todėl visa informacija, apimanti, atspindinti ar apibūdinanti asmens pranešimus ir viešai nepasiekiama visuomenei, turėtų būti laikoma „saugoma informacija“ ir atitinkamai pagal įstatymą jai turėtų būti suteikta didžiausia apsauga.

Vertinant valstybės įsibrovimo stebint pranešimus lygį būtina apsvarstyti galimybę atskleisti saugomą informaciją bei tikslą, kuriuo valstybė renka tą informaciją. Pranešimų stebėjimas, kurį vykdant gali būti atskleista saugoma informacija, ir dėl to gali kilti grėsmė pažeisti ar nepaisyti žmogaus teisių, yra laikomas rimtu asmens teisės į privatumą pažeidimu ir tai pakenks galimybei naudotis kitomis esminėmis teisėmis, įskaitant teisę į išraiškos laisvę, bendravimą ar dalyvavimą politinėje veikloje. Taip yra todėl, kad šios teisės leidžia žmonėms laisvai bendrauti negresiant pasekmėms dėl valstybės stebėjimo. Kiekvienu konkrečiu atveju reikės nustatyti surinktos informacijos pobūdį ir potencialius jos naudojimo atvejus.

Pradėdama naudoti naują pranešimų stebėjimo strategiją arba išplėsdama esamos strategijos apimtį prieš rinkdama informaciją valstybė turėtų išsiaiškinti, ar ji patenka į „saugomos informacijos“ kategoriją ir turėtų aiškiai nurodyti teismo ar kitą demokratinį mechanizmą, kuriuo vadovaujasi. Svarstant, ar stebint pranešimus gauta informacija yra „saugoma informacija“, atsižvelgiama į stebėjimo formą, apimtį ir trukmę. Kadangi stebint plačia apimtimi ar sistemingai gali būti atskleista privati informacija, stebint neapsaugotą informaciją gali būti kišamasi taip, kad ją gali reikėti apsaugoti.[9]

Nustatant, ar valstybė gali vykdyti pranešimų stebėjimą, apimantį saugomą informaciją, turi būti laikomasi toliau nurodytų principų.

Principai

Teisėtumas: bet kuris teisės į privatumą apribojimas turi būti nurodytas įstatymu. Valstybė negali taikyti ar naudoti priemonių, pažeidžiančių teises į privatumą, jei nėra esamo viešai pasiekiamo įstatyminio akto, atitinkančio aiškumo ir tikslumo standartus, kurių pakanka siekiant užtikrinti, kad asmenys yra įspėti ir gali numatyti, jog priemonės bus taikomos. Atsižvelgiant į technologijų vystymosi greitį, teisę į privatumą ribojantys įstatymai turėtų būti periodiškai peržiūrimi vykdant įstatyminį ar įstatymų vykdymo procesą.

Teisėtas tikslas: pagal įstatymus valstybės institucijoms turėtų būti leidžiama stebėti pranešimus tik norint pasiekti teisėtą tikslą, atitinkantį svarbiausią teisinį interesą, kuris yra būtinas demokratinėje visuomenėje. Visos priemonės negali būti vykdomos būdu, kuriuo diskriminuojama dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitų pažiūrų, nacionalinės ar socialinės kilmės, turto, šeimos ar kitos būsenos.

Būtinuma: įstatymai, leidžiantys valstybei vykdyti pranešimų stebėjimą, turi apriboti stebėjimą, kad jis būtų vykdomas griežtai ir akivaizdžiai tik siekiant teisėto tikslo. Pranešimų stebėjimas turėtų būti vykdomas tik tada, kai tai yra vienintelis būdas pasiekti teisėtą tikslą arba, jei yra keli būdai tikslui pasiekti, tai yra būdas, kuriuo mažiausiai pažeidžiamos žmogaus teisės. Šias pateisinančias aplinkybes turi nustatyti valstybė, vykdydama įstatyminį ir teisminį procesus.

Adekvatumas: bet kuris įstatymu leidžiamas pranešimų stebėjimo atvejis turi būti atitinkamas, kad leistų pasiekti konkretų nurodytą teisėtą tikslą.

Proporcingumas: pranešimų stebėjimas turėtų būti laikomas nepageidaujama veikla, pažeidžiančia teisę į privatumą ir nuomonės bei išraiškos laisvę ir keliančia pavojų demokratinės visuomenės pagrindams. Su pranešimų stebėjimu susiję sprendimai turėtų būti priimti palyginant tikėtiną pasiekti naudą su žala, kuri būtų padaryta asmens teisėms ir kitiems interesams, ir apsvarsčius informacijos delikatumą bei teisės į privatumą pažeidimą.

Konkrečiai reikalaujama, kad jei valstybė reikalauja pasiekti ar naudoti stebint pranešimus gautą informaciją, vykdydama kriminalinio nusikaltimo tyrimą, atitinkamai nepriklausomai ir nešališkai teisinei įstaigai turi būti nurodyta, kad:

  1. yra didelė tikimybė, kad buvo arba bus įvykdytas rimtas nusikaltimas;
  2. tokio nusikaltimo įrodymai bus gauti pasiekiant saugomą informaciją;
  3. buvo panaudotos kitos tyrimo strategijos, kuriomis mažiau pažeidžiamas privatumas;
  4. bus renkama tik tiek informacijos, kiek reikia tiriant tariamą nusikaltimą, o surinktos informacijos perteklius bus nedelsiant sunaikintas arba grąžintas
  5. informaciją pasieks tik nurodyta įstaiga ir ji bus naudojama tik tuo tikslu, kuriuo suteikta prieigos teisė.

Jei valstybė nori pasiekti saugomą informaciją stebėdama pranešimus tikslu, kuris nesukels asmeniui baudžiamojo persekiojimo, tyrimo, diskriminacijos ar žmogaus teisių pažeidimo rizikos, valstybė turi atitinkamai nepriklausomai ir nešališkai teisinei įstaigai nurodyti, kad:

  1. buvo apsvarstytos kitos tyrimo strategijos, kuriomis mažiau pažeidžiamas privatumas;
  2. bus renkama tik tiek informacijos, kiek reikia, o surinktos informacijos perteklius bus nedelsiant sunaikintas arba grąžintas paveiktam asmeniui;
  3. informaciją pasieks tik nurodyta įstaiga ir ji bus naudojama tik tuo tikslu, kuriuo suteikta prieigos teisė.

Kompetentinga teisinė įstaiga: su pranešimų stebėjimu susijusius sprendimus turi priimti kompetentinga nešališka ir nepriklausoma teisinė įstaiga. Įstaiga turi:

  1. nepriklausyti pranešimų stebėjimą vykdančioms įstaigoms;
  2. būti susipažinusi su susijusiomis problemomis ir kompetentinga priimti teisinius sprendimus dėl pranešimų stebėjimo teisėtumo, naudotų technologijų ir žmogaus teisių ir
  3. turėti pakankamai išteklių vykdant jai priskirtas funkcijas..

Tinkamas teisinis procesas: vykdant tinkamą teisinį procesą reikalaujama, kad valstybė gerbtų žmogaus teises ir garantuotų, jog jų bus paisoma, užtikrindama, kad tinkamai vykdomos teisėtos procedūros, pagal kurias valdomi visi žmogaus teisių pažeidimai, apibrėžti įstatymu, ir jos yra pasiekiamos viešai. Kalbant konkrečiai, priimant sprendimą dėl žmogaus teisių visi turi teisę į sąžiningą viešą bylos nagrinėjimą atitinkamu laiku nepriklausomame, kompetentingame ir nešališkame pagal įstatymą priskirtame teisme,[10]išskyrus kritinius atvejus, kai žmogaus gyvybei gresia pavojus. Tokiais atvejais per atitinkamą laikotarpį turi būti prašoma atgalinio poveikio prieigos teisių. Nedidelė įrodymų nutekėjimo ar sunaikinimo rizika niekada nelaikoma pakankamu pagrindu atgalinio poveikio prieigos teisėms gauti.

Pranešimas naudotojui: asmenims turėtų būti pranešta apie sprendimą suteikti prieigos teisę stebėti pranešimus likus pakankamai laiko ir pateikiant informacijos, kad jie galėtų pateikti apeliaciją dėl sprendimo. Jie taip pat turėtų galėti pasiekti medžiagą, pagrindžiančią prieigos teisių suteikimą. Pranešimo delsa pateisinama tik esant toliau nurodytoms aplinkybėms:

  1. pranešimas sukeltų pavojų stebėjimo tikslui, dėl kurio suteiktos prieigos teisės, arba jei kilo pavojus žmogaus gyvybei;
  2. teisinė įstaiga, suteikdama prieigos teises stebėti, suteikia ir leidimą vėliau pranešti;
  3. paveiktam asmeniui pranešama iš karto, kai kyla rizika arba per pagrįstą laikotarpį (atsižvelgiant į tai, kas įvyksta anksčiau) ir bet kuriuo atveju iki to laiko, kai užbaigiamas pranešimų stebėjimas. Valstybė yra įsipareigojusi pranešti iš anksto, bet jei valstybė to nepadaro, ryšių paslaugų teikėjai gali savanoriškai arba pagal pareikalavimą pranešti asmenims apie pranešimų stebėjimą.

Aiškumas: valstybė turėtų aiškiai nurodyti pranešimų stebėjimo strategijų ir galių naudojimą ir apimtį. Ji turėtų paskelbti bent sukauptą informaciją apie patvirtintų ir atmestų užklausų skaičių, užklausų išskaidymą pagal paslaugos teikėją ir pagal tyrimo tipą bei tikslą. Valstybė turėtų asmenims suteikti pakankamai informacijos, kad jie galėtų visiškai suvokti pranešimų stebėjimą leidžiančių įstatymų apimtį, pobūdį ir taikymą. Valstybė turėtų leisti paslaugų teikėjams skelbti procedūras, kurias jie atlieka vykdydami valstybės pranešimų stebėjimą, laikytis tų procedūrų ir skelbti valstybės pranešimų stebėjimo įrašus.

Vieša priežiūra: valstybė turėtų nustatyti nepriklausomus priežiūros mechanizmus, kad užtikrintų pranešimų stebėjimo aiškumą ir atskaitingumą.[11] Priežiūros mechanizmai turėtų turėti prieigos teises pasiekti visą atitinkamą informaciją apie valstybės veiksmus, įskaitant, kai tinkama, prieigą prie slaptos ar klasifikuotos informacijos, kad įvertintų, ar valstybė teisėtai naudoja savo galimybes, ar ji aiškiai ir tiksliai skelbia informaciją apie pranešimų stebėjimo strategijų ir galių naudojimą ir apimtį, ir kad paskelbtų periodines ataskaitas ir kitą atitinkamą pranešimų stebėjimo informaciją. Nepriklausomi priežiūros mechanizmai turėtų būti nustatyti kartu su bet kokiais kitos vyriausybinės institucijos pateiktais mechanizmais.

Pranešimų ir sistemų vientisumas: siekiant užtikrinti pranešimų sistemų vientisumą, saugumą ir privatumą bei pripažįstant faktą, kad pažeidžiant saugumą valstybės tikslais jis beveik visada pažeidžiamas bendrai, valstybė neturėtų versti paslaugų teikėjų, aparatinės ar programinė įrangos teikėjų diegti stebėjimo funkcijų savo sistemose arba rinkti ar išsaugoti konkrečią informaciją tik valstybės stebėjimo tikslais. Paslaugų teikėjų niekada neturėtų būti prašoma iš anksto išsaugoti ar rinkti duomenų. Individualūs asmenys turi teisę anonimiškai išreikšti savo nuomonę. Todėl valstybė neturėtų versti nustatyti naudotojų tapatybės kaip paslaugų teikimo prielaidos.[12]

Tarptautinio bendradarbiavimo apsaugos priemonės: dėl informacijos srauto, ryšių technologijų ir paslaugų pasikeitimų valstybė gali prašyti užsienio paslaugų teikėjo pagalbos. Atitinkamai savitarpio teisinės pagalbos sutartys (STPS) ir kitos teisinės sutartys, sudarytos su valstybe, turėtų užtikrinti, kad tais atvejais, kai stebint pranešimus galima būtų pritaikyti daugiau nei vienos valstybės įstatymus, taikomi įstatymai, pagal kuriuos labiau ginamos asmenų teisės. Kai valstybė prašo pagalbos teisėsaugos tikslais, turėtų būti taikomas dvigubo nusikalstamumo principas. Valstybė negali naudoti savitarpio teisinės pagalbos procesų ir saugomos informacijos užklausų iš užsienio, kad apeitų vietinius teisinius pranešimų stebėjimo apribojimus. Savitarpio teisinės pagalbos procesai ir kitos sutartys turėtų būti aiškiai patvirtintos dokumentais, viešai pasiekiamos ir joms turėtų būti taikomos procesinio teisingumo garantijos.

Apsaugos priemonės nuo neteisėtos prieigos: valstybė turėtų vykdyti įstatymus ir neteisėtą pranešimų stebėjimą, vykdomą viešų ar privačių nusikaltimo vykdytojų, turėtų laikyti nusikaltimu. Įstatymai turėtų numatyti pakankamas ir prasmingas civilines ir baudžiamąsias bausmes, pranešėjų apsaugą ir skriaudos atlyginimo pateiktiems asmenims būdą. Įstatymai turėtų numatyti, kad bet kokia informacija, gauta nesilaikant šių principų, ir bet kokia išvestinė tokios informacijos medžiaga yra neleistina kaip įrodymai jokioje teismo byloje. Valstybė taip pat turėtų išleisti įstatymus, nurodančius, kad panaudojus stebint pranešimus gautą informaciją tuo tikslu, kuriuo ji buvo suteikta, medžiaga turi būti sunaikinta arba grąžinta asmeniui.

Pasirašiusios šalys

[[signatories]]


[1]Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 12 str., Jungtinių Tautų darbuotojų migrantų konvencija, 14 str., Jungtinių Tautų vaikų apsaugos konvencija, 16 str., Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, 17 str.; regioninės konvencijos, įskaitant Afrikos vaiko teisių ir gerovės chartijos 10 str., Amerikos žmogaus teisių konvencijos 11 str., Afrikos sąjungos išraiškos laisvės principų 4 str., Amerikos žmogaus teisių ir pareigų deklaracijos 5 str., Arabų žmogaus teisių chartijos 21 str. ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str.; Johanesburgo nacionalinio saugumo, išraiškos laisvės ir prieigos prie informacijos principai, Kamdeno išraiškos laisvės ir lygybės principai.

[2]Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 29 str.; Bendras komentaras Nr. 27, priimtas Žmogaus teisių komiteto pagal Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 40 str., 4 pstr., CCPR/C/21/Rev.1/Add.9, 1999 m. lapkričio 2 d.; taip pat žr. Martin Scheinin, „Specialaus įgaliotinio ataskaita apie žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių propagavimą ir apsaugą priešinantis terorizmui“ (angl. „Report of the Special Rapporteur on the promotion and protection of human rights and fundamental freedoms while countering terrorism“), 2009 m., A/HRC/17/34.

[3]Pranešimų metaduomenys gali apimti informaciją apie mūsų tapatybę (informacija apie prenumeratorius ir įrenginį), sąveikas (pranešimų šaltinius ir paskirties vietas, ypač pateikiančias aplankytas svetaines, perskaitytas knygas ir kitą medžiagą, žmones, su kuriais buvo sąveikauta, draugus, šeimos narius, pažįstamus, atliktas paieškas, naudotus išteklius) ir vietovę (vietas ir laiką, artumas nuo kitų). Apibendrinant, iš metaduomenų galima sužinoti beveik kiekvieną mūsų šiuolaikinio gyvenimo veiksmą, psichinę būklę, pomėgius, ketinimus ir slapčiausias mintis.

[4]Pranešimų metaduomenys gali apimti informaciją apie mūsų tapatybę (informacija apie prenumeratorius ir įrenginį), sąveikas (pranešimų šaltinius ir paskirties vietas, ypač pateikiančias aplankytas svetaines, perskaitytas knygas ir kitą medžiagą, žmones, su kuriais buvo sąveikauta, draugus, šeimos narius, pažįstamus, atliktas paieškas, naudotus išteklius) ir vietovę (vietas ir laiką, artumas nuo kitų). Apibendrinant, iš metaduomenų galima sužinoti beveik kiekvieną mūsų šiuolaikinio gyvenimo veiksmą, psichinę būklę, pomėgius, ketinimus ir slapčiausias mintis. http://www.kcc.go.kr/user.do?mode=view&page=A02060400&dc=K02060400&boardId=1030&cp=1&boardSeq=35586

[5]Kaip pavyzdžius žiūrėkite Sandy Pentland darbo „Realybės paieškos“ (angl. „Reality Mining“) apžvalgą žurnale „MIT Technology Review“ (2008 m.), pasiekiamą adresu http://www2.technologyreview.com/article/409598/tr10-reality-mining/, ir Alberto Escudero-Pascual bei Gus Hosein straipsnį „Abejonės dėl teisėtos prieigos prie srauto duomenų“ (angl. „Questioning lawful access to traffic data“) žurnale „Communications of the ACM“, 47 tomas, 3 leidimas, 2004 m. kovo mėn., 77–82 psl.

[6] Jungtinių Tautų „Specialaus įgaliotinio ataskaita apie žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių propagavimą ir apsaugą priešinantis terorizmui“ (angl. „Report of the Special Rapporteur on the promotion and protection of human rights and fundamental freedoms while countering terrorism“), Frank La Rue, 2011 m. gegužės 16 d., pasiekiama adresu http://www2.ohchr.org/english/bodies/hrcouncil/docs/17session/a.hrc.17.27_en.pdf

[7]„Žmonės savo mobiliojo ryšio teikėjams atskleidžia telefonų numerius, kuriais skambina ar siunčia teksto pranešimus, interneto paslaugų teikėjams – URL, kuriais lankosi, ir el. pašto adresus, su kuriais sąveikauja, o internete prekiaujantiems mažmenininkams – informaciją apie įsigytas knygas, maisto prekes ir vaistus . . . Nemanau, kad visai šiai savanoriškai kažkuriam visuomenės nariui tam tikru tikslu atskleistai informacijai neturėtų būti taikoma apsauga pagal ketvirtąją pataisą.“ Jungtinės Valstijos prieš Jones, 565 JAV ___, 132 S. Ct. 945, 957 (2012 m.) (Sotomayor, J., atskira sutampanti nuomonė).
[viii] „Trumpalaikis asmens judėjimo viešose gatvėse stebėjimas nepažeidžia privatumo“, bet „ilgesnis GPS stebėjimas tiriant nusikaltimus gali pažeisti privatumą.“ Jungtinės Valstijos prieš Jones, 565 JAV, 132 S. Ct. 945, 964 (2012 m.) (Alito, J. atskira sutampanti nuomonė).

[8]„Trumpalaikis asmens judėjimo viešose gatvėse stebėjimas nepažeidžia privatumo“, bet „ilgesnis GPS stebėjimas tiriant nusikaltimus gali pažeisti privatumą.“ Jungtinės Valstijos prieš Jones, 565 JAV, 132 S. Ct. 945, 964 (2012 m.) (Alito, J. atskira sutampanti nuomonė).

[9]„Ilgai stebint atskleidžiama informacija, kurios neįmanoma atskleisti stebint trumpą laiką, pvz., ką asmuo daro pakartotinai, ko jis nedaro ir kokį įspūdį jis sudaro. Tokio tipo informacija gali atskleisti daugiau apie asmenį nei bet koks atskiras peržiūrėtas apsilankymas. Pasikartojantys apsilankymai bažnyčioje, sporto klube, bare ar lažybų centre parodo daugiau nei vienas atskiras apsilankymas. Kaip ir tai, kad asmuo per mėnesį neapsilankė nė vienoje iš šių vietų. Asmens veiksmų seka vis tiek gali suteikti daugiau informacijos. Vienas apsilankymas ginekologo kabinete atskleidžia labai mažai informacijos apie moterį, bet jai apsilankius vaikų prekių parduotuvėje praėjus kelioms savaitėms po vizito pas ginekologą galima susidaryti kitokį įspūdį.* Visus kito asmens apsilankymus žinantis asmuo gali nuspręsti, ar jis kas savaitę lankosi bažnyčioje, mėgsta išgerti, reguliariai lankosi sporto klube, yra neištikimas vyras, besigydantis ambulatorinis ligonis ar tam tikrų asmenų arba politinių grupių bendrininkas. Ir apie žmogų galima sužinoti ne vieną iš šių faktų, o juos visus“. JAV prieš Maynard, 615 F.3d 544 (JAV, D.C. Circ., C.A.) 562 psl.; Jungtinės Valstijos prieš Jones, 565 JAV __, (2012 m.), Alito, J., atskira sutampanti nuomonė.„Be to, vieša informacija gali patekti į privataus gyvenimo sritį ir būti sistemiškai renkama ir saugoma valdžios institucijų failuose. Tai taikoma, kai ši informacija yra susijusi su tolima asmens praeitimi… Teismo nuomone tokia informacija, kai ji sistemiškai renkama ir saugoma valstybės atstovų failuose, patenka į „privataus gyvenimo“ sritį Konvencijos 8(1) straipsnyje paminėtais tikslais.” (Rotaru prieš Rumuniją, [2000 m.] ECHR 28341/95, 43–44 pstr.

[10]Terminas „tinkamas teisinis procesas“ gali būti pakaitomis vartojamas su terminais „procesinis teisingumas“ ir „natūralus teisingumas“ ir yra aiškiai išreikštas Europos žmogaus teisių konvencijos 6(1) straipsnyje ir Amerikos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnyje.

[11]Jungtinės Karalystės pranešimų stebėjimo specialusis įgaliotinis yra tokio nepriklausomo priežiūros mechanizmo pavyzdys. Pranešimų stebėjimo biuras išduoda ataskaitą, kuri apima dalį sukauptų duomenų, bet joje nepateikta pakankamai duomenų, kad būtų galima nuodugniai tyrinėti užklausų tipus, kiekvienos užklausos dėl prieigos mastą, užklausų tikslus ir jų tyrimo būdą. Žrhttp://www.iocco-uk.info/sections.asp?sectionID=2&type=top.

[12]„Specialaus įgaliotinio ataskaita apie žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių propagavimą ir apsaugą priešinantis terorizmui“ (angl. „Report of the Special Rapporteur on the promotion and protection of human rights and fundamental freedoms while countering terrorism“), Frank La Rue, 2011 m. gegužės 16 d., A/HRC/17/27, 84 pstr.